Prieš porą metų draugė paklausė, ar girdėjau apie „virtualų savanorį“ kelionėms. Iš pradžių pagalvojau – dar vienas madingas terminas, kuris po metų dings taip pat greitai, kaip atsirado. Bet paklausinėjus giliau paaiškėjo, kad tai visai ne trumpalaikė mada, o realus įrankis, kuris jau dabar keičia tai, kaip žmonės ruošiasi kelionėms – nuo pirmos minties „norėčiau kur nors važiuoti“ iki paskutinės dienos svetimame mieste.
Kas tas virtualus savanoris iš tikrųjų
Įsivaizduokite žmogų, kuris niekada nemiega, žino visų šalių vizų taisykles, atsimena kiekvieną jūsų pomėgį iš praeitų pokalbių ir niekada nepavargsta atsakinėti į tuos pačius klausimus po penktą kartą. Skamba kaip svajonių keliautojo draugas, tiesa? Iš esmės tai ir yra dirbtinio intelekto pagrindu veikiantis asistentas, pritaikytas kelionių planavimui. Jis nėra žmogus, bet elgiasi kaip žmogus, kuris tikrai nori padėti – ir tai jaučiasi keistai natūraliai.
Skirtingai nei įprasta paieškos sistema, kuri tiesiog išmeta šimtus nuorodų, toks asistentas bando suprasti kontekstą. Jei parašysite „noriu ramybės, bet ne nuobodulio“, jis nesiūlys jums triukšmingo kurorto Ispanijoje su naktiniais klubais po langu.
Kur tai iš tiesų padeda, o ne tik atrodo gražu popieriuje
Pati pirmoji vieta, kur pajutau skirtumą – maršruto sudarymas. Anksčiau praleisdavau vakarus, lygindama dešimtis blog’ų apie tą patį miestą, bandydama suprasti, ar verta pirkti bilietą į muziejų iš anksto, ar geriau eiti anksti ryte. Dabar tiesiog paklausiu, ir per kelias sekundes gaunu ne šabloninį atsakymą, o tokį, kuris atsižvelgia į mano konkrečią datą, biudžetą ir net orų prognozę.
Antra – kalbos barjeras. Prieš keliaudama į Pietryčių Aziją, dažnai jaudindavausi dėl bendravimo su vietiniais. Šiandien virtualus pagalbininkas gali iš karto išversti frazę, paaiškinti kultūrinį kontekstą arba pasakyti, kaip mandagiai atsisakyti kviestuko į turgų, nesijaučiant nemandagiai.
Trečia – ir tai, manau, dažnai pamirštama – emocinis komfortas. Kai kažkas nutinka ne pagal planą, o taip nutinka beveik visada, turėti kam parašyti „skrydis atšauktas, ką dabar daryti“ ir gauti aiškų, ramų atsakymą – tai brangu labiau nei bet koks nuolaidos kodas.
Kas negerai, jei viską atiduodame algoritmui
Būkime sąžiningi – ne viskas taip rausva, kaip skamba rinkodaros tekstuose. Kartais patarimai būna per daug bendri, ypač kai kalbama apie mažiau žinomas vietoves, kur informacijos tiesiog mažiau internete. Kartais asistentas „prigalvoja“ faktų, kurie skamba įtikinamai, bet realybėje neegzistuoja – pavyzdžiui, restoranas, kuris jau seniai užsidarė, arba muziejaus darbo laikas, kuris pasikeitė prieš metus.
Todėl svarbiausia taisyklė, kurios išmokau pati: naudoti tokį pagalbininką kaip pradinį tašką, o ne galutinį žodį. Jis puikiai tinka idėjoms generuoti, laikui taupyti, rutininiams klausimams spręsti. Bet paskutinį patikrinimą – ar tikrai tas viešbutis egzistuoja toje gatvėje – vis dar geriau atlikti pačiam.
Kelionė, kuri prasideda dar prieš lagaminą
Kai kas sako, kad technologijos atima kelionių romantiką – tą netikėtumo jausmą, kai pasiklysti nepažįstamame mieste ir randi ką nors nuostabaus atsitiktinai. Aš su tuo nevisiškai sutinku. Manau, virtualus savanoris ne atima spontaniškumą, o atlaisvina jam vietos – nes visą nuobodų organizacinį darbą jis pasiima ant savo (nesamų) pečių, o jums lieka daugiau energijos tam pačiam pasiklydimui gatvelėse ir netikėtiems pokalbiams su vietiniais.
Taigi kitą kartą, kai sėsite planuoti atostogų, gal verta bandyti ne vien senus gerus kelionių forumus, o pasikalbėti su tuo naujuoju, nematomu, bet nuostabiai kantriu bendrakeleiviu. Kas žino – gal jis ir nepasiūlys jums tos vienos vietelės, kurią rasite tik atsitiktinai, bet tikrai sutaupys valandas, kurias verčiau praleisite ruošdami save kelionei, o ne skaičiuodami traukinių tvarkaraščius.