Savanoriška veikla dažnai suvokiama kaip malonus, tačiau antraeilis užsiėmimas – kažkas, ką daroma laisvalaikiu, kai lieka jėgų ir noro. Tokia nuostata, mano įsitikinimu, nepagrįstai sumenkina realią šios patirties naudą. Iš tiesų savanorystė gali tapti vienu efektyviausių būdų ugdyti kompetencijas, plėsti pažinčių ratą ir formuoti profesinę tapatybę, kurios niekada nebūtų pavykę pasiekti vien formaliu būdu – per universitetą ar darbo vietą.
Kodėl verta žiūrėti į savanorystę kitaip
Darbdaviai vis dažniau vertina ne tik diplomus, bet ir gebėjimą prisitaikyti, dirbti komandoje, spręsti problemas be aiškios instrukcijos. Savanoriška veikla tokias situacijas sukuria natūraliai – ji verčia veikti neapibrėžtumo sąlygomis, bendrauti su skirtingo amžiaus ir socialinio sluoksnio žmonėmis, prisiimti atsakomybę už rezultatą, nors už tai nemokama. Tai patirtis, kurios negalima nusipirkti kursuose.
Be to, savanorystė leidžia išbandyti sritis, kuriose dar nesate profesionalai. Norintis dirbti su komunikacija gali tvarkyti nevyriausybinės organizacijos socialinius tinklus; besidomintis renginių organizavimu – prisidėti prie festivalio ar labdaros akcijos. Klaidos šioje aplinkoje kainuoja mažiau, o mokymosi kreivė būna kur kas staigesnė.
Ką konkrečiai daryti, kad savanorystė duotų realios naudos
Pirma, rinkitės veiklą, kuri kertasi su jūsų profesiniais interesais, o ne vien su laisvu laiku. Jei siekiate karjeros rinkodaros srityje, ieškokite organizacijų, kurioms reikia pagalbos komunikuojant su visuomene, o ne tik fizinio darbo, nesusijusio su jūsų tikslais.
Antra, iš anksto apsibrėžkite, ko norite išmokti per šią patirtį. Neapsiribokite bendru „norėčiau padėti“ – nusistatykite konkretų įgūdį ar rezultatą, kurį norite parsinešti namo, pavyzdžiui, gebėjimą vesti derybas ar valdyti mažą projektą.
Trečia, dokumentuokite savo veiklą. Rašykite trumpas pastabas apie tai, ką darėte, kokių iššūkių kilo, kaip juos sprendėte. Ši medžiaga vėliau tampa neįkainojama, kai reikia rašyti gyvenimo aprašymą ar pasiruošti pokalbiui dėl darbo – konkretūs pavyzdžiai visada įtikinamesni nei bendros frazės.
Ketvirta, nebijokite prisiimti daugiau atsakomybės, nei iš pradžių jums pasiūloma. Organizacijos, kuriose trūksta žmogiškųjų resursų, dažnai leidžia savanoriams greitai perimti koordinavimo ar sprendimų priėmimo funkcijas – tai puiki galimybė gauti vadovavimo patirties anksčiau, nei tai leistų tradicinė karjeros trajektorija.
Penkta, plėskite pažinčių tinklą sąmoningai. Bendraudami su kitais savanoriais, organizacijos vadovais ar partneriais, nepraleiskite galimybės palaikyti ryšį po projekto pabaigos. Daug profesinių galimybių atsiveria ne per formalias paraiškas, o per žmones, kurie prisimena, kaip su jumis dirbo.
Šešta, rinkitės įvairovę, bet neišsibarstykite. Verta pabandyti keletą skirtingų veiklos sričių, tačiau kai suprantate, kuri kryptis jums artimiausia, koncentruokitės į ją ilgiau nei kelis mėnesius – nuoseklumas rodo rimtumą ir leidžia gilinti kompetencijas, o ne tik paviršutiniškai jas paliesti.
Septinta, integruokite savanorystę į savo profesinį pasakojimą. Kalbėdami apie savo patirtį pokalbiuose dėl darbo, nevertinkite jos kaip antraeilio fakto biografijoje – aiškiai parodykite, kaip ji siejasi su jūsų gebėjimais ir siekiais. Darbdaviams svarbu ne pats faktas, kad savanoriavote, o tai, ką iš to pasiėmėte.
Kelias, kurio nesimato CV eilutėje
Tikroji savanoriškos veiklos vertė retai atsispindi vienoje eilutėje gyvenimo aprašyme. Ji slypi tame, kaip pasikeičia jūsų požiūris į problemų sprendimą, kiek lengviau pradedate bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kaip greitai išmokstate prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Tai patirtis, kuri formuoja charakterį lygiagrečiai su profesiniais įgūdžiais, ir būtent šis dvilypumas ją padaro tokią vertingą.
Jei žiūrite į savanorystę kaip į strateginę investiciją, o ne vien gerą darbą, greitai pastebėsite, kaip ji tampa nematomu, tačiau apčiuopiamu jūsų karjeros pagreitintuvu. Ne todėl, kad kažkas tai pastebės iš šalies, o todėl, kad jūs patys tapsite kitokiu specialistu – drąsesniu, patyrusiu ir geriau pasirengusiu iššūkiams, kurių formalus mokymasis tiesiog neparuošia.