Prieš kelerius metus paklausus bet kurio sporto klubo vadovo, kaip jis susirado darbą šioje srityje, tikimybė, kad atsakymas prasidės žodžiu „savanoriavau”, yra gana didelė. Sporto pasaulis – toks, koks jis yra šiandien, su visomis lygomis, renginiais, federacijomis ir asociacijomis – tiesiog negalėtų funkcionuoti be žmonių, kurie ateina padirbėti nemokamai, kartais dėl aistros, kartais dėl to, kad nežino, nuo ko kitaip pradėti.
Ir čia slypi vienas įdomus paradoksas: apie savanorystę visi kalba kaip apie kilnų, altruistinį poelgį, tačiau retai kas garsiai prisipažįsta, kad būtent per ją atsivėrė durys, kurios kitaip liktų užrakintos. Sporto industrija – uždara, dažnai remiasi pažintimis, o savanorystė yra vienas iš nedaugelio legalių būdų tas pažintis susikurti neturint nei patirties, nei diplomo, nei „teisingos” pavardės.
Kodėl būtent sportas, o ne bet kuri kita sritis
Sporto renginiai turi vieną specifinę savybę – jiems reikia daug rankų per trumpą laiką. Maratonas, čempionatas, net eilinės miesto lygos varžybos – visur reikalingi žmonės, kurie sutvarkytų registraciją, praneštų rezultatus, nuvežtų vandenį, sutvarkytų aikštę po renginio. Ir būtent šis chaosas, ši intensyvi, kartais net truputį nesuprogramuota aplinka leidžia greitai parodyti, ką moki, be jokių formalių atestacijų.
Kitose srityse, tarkim, finansų ar teisės, savanorystė dažnai reiškia kavos nešiojimą ir dokumentų kopijavimą. Sporte gi net paprasčiausias renginio organizavimo padėjėjas gali per savaitgalį susipažinti su treneriais, sporto federacijos atstovais, žurnalistais, sponsoriais – žmonėmis, su kuriais įprastu būdu prieitum metų metus.
Nuo ko pradėti, jei neturi jokios patirties
Didžiausia klaida, kurią daro pradedantieji – jie ieško „tobulos” savanorystės vietos. Laukia, kol atsiras vieta olimpinėje rinktinėje ar bent jau nacionalinėje federacijoje. Tuo tarpu realybė kur kas paprastesnė: pradėti reikia nuo to, kas yra po ranka.
Vietinis bėgimo klubas, mokyklos sporto diena, miesto krepšinio turnyras – visur reikia žmonių. Ir nesvarbu, kad darbas atrodo nereikšmingas – rinkti vandens butelius ar žymėti trasą virvele. Svarbiausia yra pats faktas, kad esi ten, matai, kaip viskas vyksta iš vidaus, ir, kas dar svarbiau, tave mato kiti.
Praktiškas patarimas – susisiekti tiesiogiai su renginio organizatoriais, o ne laukti, kol jie paskelbs oficialų kvietimą savanoriams. Dauguma sporto renginių organizacinių komandų yra mažos, dažnai perkrautos darbu, ir spontaniškas pasiūlymas padėti dažnai sulaukia entuziastingo atsako.
Ką iš tikrųjų reikia daryti renginio metu
Yra didelis skirtumas tarp to, kas tiesiog atlieka užduotį, ir to, kas rodo iniciatyvą. Pirmieji lieka nepastebėti, antrieji – įsimenami. Nereikia stengtis būti pats protingiausias kambaryje ar nuolat siūlyti savo idėjas – dažniausiai užtenka tiesiog atkreipti dėmesį, kur trūksta rankų, ir ten atsirasti be prašymo.
Verta užsirašyti žmonių, su kuriais susipažįsti, vardus – ne tam, kad iš karto prašytum darbo, o tam, kad po kelių mėnesių galėtum parašyti trumpą žinutę, primenančią apie save. Sporto industrijoje, kaip ir daugelyje kitų, žmonės linkę samdyti tuos, kuriuos prisimena, o ne tuos, kurių CV atrodo geriausiai popieriuje.
Kur savanorystė gali nuvesti realiai
Yra nemažai istorijų, kai žmonės, pradėję nuo paprasčiausio bilietų tikrinimo prie stadiono įėjimo, po kelerių metų dirba komandų rinkodaros skyriuose, žiniasklaidos padaliniuose ar net treneriais. Tai nevyksta per naktį, bet ir nereikalauja dešimtmečio – dažnai užtenka vieno ar dviejų sezonų nuoseklaus dalyvavimo, kad taptum „tuo žmogumi”, kurį prisimena, kai atsiranda laisva darbo vieta.
Svarbu suprasti ir tai, kad savanorystė nebūtinai turi baigtis darbu būtent toje organizacijoje, kurioje savanoriauta. Dažnai vertingiausia yra tinklas – pažintys, rekomendacijos, žmonės, kurie vėliau paminės tavo vardą kitur, kai reikės naujo darbuotojo.
Ko nereikėtų daryti
Dažna klaida – savanoriauti tik dėl to, kad tai atrodo gerai gyvenimo aprašyme, neįsigilinant į patį procesą. Tokie žmonės greitai atpažįstami – jie dirba minimaliai, nerodo susidomėjimo ir dažniausiai nebūna kviečiami antrą kartą.
Kita klaida – per greitai tikėtis atlygio. Savanorystė sporte, kaip ir bet kur kitur, yra ilgalaikė investicija, o ne greitas kelias. Tie, kurie ateina su lūkesčiu per mėnesį gauti apmokamą pareigybę, dažniausiai nusivilia ir pasitraukia anksčiau, nei spėja pasirodyti kaip verti pasitikėjimo.
Vietoj taško – kelias, kuris prasideda nuo mažo žingsnio
Jei reikėtų vienu sakiniu apibendrinti visą šią temą, tai skambėtų maždaug taip: sporto industrijoje niekas nepradeda nuo viršaus, ir tie, kurie tai supranta anksčiausiai, turi didžiausią pranašumą. Savanorystė nėra kelio aplinkkelis ar kompromisas tiems, kas negali gauti „tikro” darbo – tai realus, kartais net efektyviausias būdas patekti į sritį, kurioje asmeniniai ryšiai ir patirtis reiškia daugiau nei bet koks diplomas.
Tad jei stovi prie starto linijos ir nežinai, nuo ko pradėti – gal geriausias atsakymas yra pats paprasčiausias. Užsirašyk artimiausią sporto renginį savo mieste ir parašyk organizatoriams, kad norėtum padėti. Kas žino, gal būtent tas vandens butelių nešiojimas po kelerių metų taps pirmuoju sakiniu tavo profesinės istorijos.