Kai žmogus išgirsta žodį „savanorystė”, dažniausiai įsivaizduoja studentus, dalinančius maistą benamiams, arba pensininkus, tvarkančius parko takelius. Retas kas iš karto pagalvoja apie karjeros strategiją. O veltui — nes būtent čia slypi vienas rimčiausių, tačiau menkai įvertintų kelių į norimą darbą.
Pastebiu, kad daugelis žmonių, ieškančių pirmojo rimto darbo arba norinčių pakeisti profesinę kryptį, susiduria su ta pačia dilema: darbdaviai nori patirties, o patirties negalima gauti be darbo. Uždaras ratas, kuris kartais atrodo neišsprendžiamas. Savanorystė šį ratą pralaužia — ne todėl, kad tai stebuklinga formulė, o todėl, kad ji leidžia įgyti realių įgūdžių aplinkoje, kuri nereikalauja jau turimo CV su patirties eilutėmis.
Kodėl darbdaviai iš tiesų žiūri į savanorystę
Verta atsikratyti iliuzijos, kad savanorystė automatiškai imponuoja kiekvienam samdytojui. Tiesa yra sudėtingesnė. Darbdaviai, ypač NVO sektoriuje, tarptautinėse organizacijose ar startuoliuose, dažnai vertina savanorišką patirtį lygiaverčiai su apmokamu darbu — jei ji buvo struktūruota, ilgalaikė ir davė apčiuopiamų rezultatų. Kita vertus, korporatyvinėje aplinkoje savanorystė kartais suvokiama kaip „gražus papildymas”, bet ne kaip pagrindinis argumentas.
Skirtumą lemia ne pats faktas, kad žmogus savanoriavo, o tai, ką jis ten darė. Vieneri metai, praleisti tvarkant socialinių tinklų paskyrą nevyriausybinei organizacijai, koordinuojant savanorius ar rengiant projektų ataskaitas, suteikia konkrečių, patikrinamų kompetencijų — komunikacijos, projektų valdymo, biudžeto planavimo. Tai jau nebe abstraktus „noras padėti”, o realus darbo patirties analogas.
Trampoliono mechanika
Trampolino metafora čia tinka geriau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Trampolinas neneša žmogaus tiesiai į tikslą — jis suteikia impulsą, kurį reikia panaudoti pačiam. Savanorystė veikia panašiai: ji atveria dureles, bet neatlieka darbo už tave.
Praktikoje tai reiškia kelis dalykus. Pirma, tinklas. Organizacijose, kuriose žmonės savanoriauja, jie susipažįsta su profesionalais, kurie vėliau tampa rekomendacijų šaltiniu arba net tiesioginiais darbdaviais. Antra, portfelis — projektai, kuriuos galima parodyti, nebūtinai formalūs, bet įrodantys gebėjimą užbaigti darbą. Trečia, ir gal svarbiausia, savęs pažinimas: metai, praleisti realioje aplinkoje, dažnai atskleidžia, ar konkreti sritis iš tiesų patinka, ar tai buvo tik graži idėja iš šalies.
Kaina, kurios niekas garsiai nemini
Būtų nesąžininga nepaminėti akivaizdaus trūkumo — vieneri metai be atlyginimo yra prabanga, kurią gali sau leisti ne kiekvienas. Nuoma, maistas, transportas neišnyksta vien todėl, kad žmogus investuoja į ateitį. Būtent dėl to savanorystė kaip strategija dažniau prieinama tiems, kurie turi tam tikrą finansinį buferį — tėvų paramą, santaupas ar dalinį darbą greta.
Tai nereiškia, kad modelis neveikia be pilno vienerių metų įsipareigojimo. Trumpesnės, dalinės savanorystės formos — kelios valandos per savaitę greta darbo ar studijų — duoda panašų, nors ir lėtesnį efektą. Svarbiau ne trukmė savaime, o tęstinumas ir gilumas įsitraukimo.
Kada tai iš tiesų veikia
Stebint žmones, kuriems savanorystė tapo tikru tramplinu, matosi tam tikras dėsningumas. Jie rinkosi ne bet kokią organizaciją, o tokią, kurios veikla artima norimai profesinei krypčiai. Jie prašė atsakomybės, o ne pasitenkino formaliu dalyvavimu. Ir jie, svarbiausia, palaikė ryšius su žmonėmis, su kuriais dirbo — po savanorystės pabaigos, ne tik jos metu.
Priešingu atveju savanorystė lieka tuo, kuo dažnas ją ir laiko — malonia, bet karjerai neutralia patirtimi. Skirtumas tarp šių dviejų scenarijų yra ne pati veikla, o požiūris į ją: ar traktuojama kaip laisvalaikio veikla, ar kaip realus profesinis projektas, kuriam taikomi tie patys standartai kaip ir apmokamam darbui.
Vietoj lipnios etiketės — atviras klausimas
Savanorystė nėra universalus raktas, tinkantis kiekvienam ir kiekvienoje situacijoje. Tačiau tiems, kurie turi galimybę investuoti laiką be tiesioginio finansinio atlygio, ji gali tapti kur kas efektyvesniu keliu į norimą sritį nei dešimtys nesėkmingai išsiųstų CV. Klausimas, kurį verta sau užduoti, nėra „ar savanorystė padeda karjerai” — atsakymas dažnai teigiamas. Tikrasis klausimas yra kitoks: ar esu pasiruošęs elgtis su ta patirtimi rimtai, kaip su darbu, o ne kaip su malonia, bet nereikšminga pertrauka gyvenimo istorijoje.