Atneši telefoną – grąžina atgal nepaliestą
Vilniaus Gedimino prospekte, nedidelėje telefonų remonto parduotuvėlėje, meistras Tomas Žukauskas per dieną atsisako taisyti bent du ar tris įrenginius. Ne todėl, kad neturi laiko ar įgūdžių. Tiesiog kai kurių telefonų atidaryti nebeverta – bent jau jo žodžiais.
„Žmogus ateina, sako – ekranas sudužo, pakeisk. Aš pažiūriu į modelį ir iš karto žinau: jei atidarysiu, garantuotai sulaužysiu dar kažką. Tada jis kaltins mane”, – pasakoja meistras, kuris šiame versle sukasi jau daugiau nei dešimt metų.
Kai gamintojas nenori, kad taisytum
Tai, ką Tomas vadina „nepatogiais telefonais”, iš tikrųjų yra gerai apgalvota gamintojų strategija. Apple, Samsung ir kiti didieji žaidėjai pastaraisiais metais ėmė konstruoti įrenginius taip, kad juos taisyti būtų sudėtinga, brangu arba tiesiog neapsimoka.
Klijuoti korpusai, specialūs varžtai, kuriems reikia retų įrankių, baterijos, priklijuotos taip tvirtai, kad jas ištraukiant lengva pažeisti ekraną – visa tai ne atsitiktinumas. Tai vadinama planned obsolescence, arba suplanuotu paseninimu. Telefonas sukonstruotas taip, kad po trejų ar ketverių metų jį keistum nauju, o ne taisytum seną.
„Samsung Galaxy S serija – košmaras. iPhone 14 ir naujesni – irgi nelengva. Bet blogiausia yra tie pigūs kinų telefonai, kur atsarginių dalių tiesiog nėra rinkoje”, – vardija kitas Vilniaus meistras, dirbantis Šeškinės turguje ir nenorėjęs būti įvardintas.
Programinė apsauga – nauja kliūtis
Mechaniniai sunkumai – tik pusė bėdos. Pastaraisiais metais atsirado nauja problema: programinė įranga, kuri „pastebi” pakeitimus.
Pakeitus iPhone ekraną ne originalia dalimi, telefonas pradeda rodyti įspėjimus. Pakeitus bateriją – tas pats. Apple įdiegė vadinamąją dalių susiejimo sistemą, kai kiekvienas komponentas yra „susietas” su konkrečiu įrenginiu. Net ir originali dalis, išimta iš kito iPhone, oficialiai laikoma „neatpažinta”.
„Žmogus ateina laimingas – ekranas naujas, telefonas veikia. Po savaitės grįžta piktas, sako, kad Face ID nustojo veikti. Ir ką aš jam pasakysiu?” – klausia Tomas.
Tai reiškia, kad net ir techniškai sėkmingas remontas gali tapti problema – ne dėl meistro klaidos, o dėl to, kaip gamintojas suprogramavo įrenginį.
Teisė taisyti – kova, kuri jau prasidėjo
Europos Sąjunga šią problemą pastebi. 2024 metais įsigaliojusi Right to Repair direktyva įpareigoja gamintojus užtikrinti, kad įrenginius būtų galima taisyti – tiek atsarginių dalių prieinamumo, tiek kainos prasme. Teoriškai tai turėtų pakeisti situaciją.
Praktiškai – kol kas pokyčiai lėti. Gamintojai ieško spragų, atsarginės dalys oficialiais kanalais vis dar brangios, o neoficialūs tiekėjai veikia pilkojoje zonoje.
Tačiau kai kurie ženklai optimistiniai. Apple pernai pradėjo siūlyti savarankiško remonto programą – nors ir su sąlygomis, kurias kritikai vadina pernelyg sudėtingomis. Samsung irgi žengė kelis žingsnius ta kryptimi.
Ką tai reiškia jūsų telefonui – ir piniginei
Jei jūsų išmanusis sudužo, prieš nešant pas meistrą verta pasidaryti namų darbus. Pirmiausia – patikrinti, ar jūsų modelis apskritai taisomas. Svetainė iFixit.com vertina telefonų „taisomumą” balais: kuo aukštesnis, tuo lengviau ir pigiau bus remontas.
Antra – paklausti meistro atvirai, kokios rizikos. Geras specialistas pasakys tiesą, o ne tiesiog paims pinigus ir tikėsis geriausio.
Trečia – apsvarstyti, ar remontas apskritai apsimoka. Jei telefonui penkeri metai, o remontas kainuos pusę naujo įrenginio kainos, skaičiai gali nekalbėti remonto naudai.
Tarp meistro stalo ir gamyklos sprendimų
Vilniaus telefonų meistrai nėra kaprizingi. Jie tiesiog pirmieji susiduria su tuo, ką didžiosios technologijų kompanijos nusprendė dar projektavimo stadijoje – toli nuo čia, kažkur Cupertino ar Seule. Kai meistras grąžina jūsų telefoną ir sako „čia geriau neliesti”, jis iš tikrųjų perduoda žinutę nuo gamintojo: šis įrenginys neskirtas taisyti, jis skirtas keisti.
Ir kol Right to Repair direktyva taps realybe, o ne tik dokumentu, tol kiekvienas sudužęs ekranas bus mažas mūšis tarp vartotojo intereso ir verslo modelio. Dažniausiai – nelygus.