Koordinatorius – skamba gražiai, bet kas tai iš tikrųjų reiškia?
Internete pilna straipsnių apie tai, kaip tapti savanorių koordinatoriumi, ir beveik visi jie atrodo vienodai – sąrašas kompetencijų, kursų pavadinimai, motyvuojantys šūkiai. Problema ta, kad šie tekstai dažniausiai parašyti žmonių, kurie arba niekada nedirbo su savanoriais, arba pamiršo, kaip tai atrodė pradžioje. Todėl pabandysiu pasakyti tai, ko kiti nesako.
Savanorių koordinatoriaus darbas nėra romantiškas. Tai nuolatinis balansavimas tarp žmonių, kurie dirba nemokamai ir todėl jaučia visišką laisvę išeiti bet kada, ir organizacijos, kuri tikisi rezultatų lyg visi būtų etatiniai darbuotojai. Jei tai nesustabdo – skaityk toliau.
Pirmasis žingsnis, kurio niekas nenori girdėti
Prieš registruojantis į kursus ar siųsdamas CV į nevyriausybines organizacijas, reikia atsakyti į vieną klausimą: kodėl? Ir ne tą gražų atsakymą, kurį sakysi interviu metu. Tikrąjį.
Daug žmonių eina į šią sritį, nes nori „daryti gera” arba nes nerado kito darbo. Abu motyvai yra suprantami, bet abu gali tapti problema. Pirmieji greitai nusivilia, kai supranta, kad koordinatoriaus darbas – tai daugiau administracijos nei misijos. Antrieji… na, jie tiesiog kenčia tyliai.
Geras koordinatorius turi turėti konkretų supratimą apie tai, kokią problemą nori spręsti. Ne abstrakčiai – ne „padėti žmonėms” – o konkrečiai. Vaikų švietimas, aplinkosauga, socialinė atskirtis. Kuo konkretesnis atsakymas, tuo lengviau bus sunkiomis dienomis.
Formalus išsilavinimas – reikalingas, bet ne taip, kaip manai
Taip, yra kursų. Yra sertifikatų. Yra net universitetinių programų, susijusių su NVO valdymu ar socialiniu darbu. Visa tai naudinga, bet niekas iš to neišmokys tavęs to, ką išmokys pirmasis savanoris, kuris tiesiog nepasirodys svarbiausiame renginyje ir neatsakys į žinutes.
Jei nori formalaus pagrindo – ieškok mokymų projektų valdymo, komunikacijos ir konfliktų sprendimo srityse. Tai praktiškai naudingiau nei specializuoti „savanorystės koordinavimo” kursai, kurie dažnai yra pernelyg teoriniai ir atspindi idealų pasaulį, kurio nėra.
Taip pat verta paminėti: daugelis geriausių koordinatorių neturi jokio specialaus sertifikato. Jie tiesiog pradėjo kaip savanoriai, pamatė, kas neveikia, ir ėmėsi tai taisyti.
Praktika – vienintelis kelias, kuris tikrai veikia
Pradėk kaip savanoris. Tai skamba trivialiai, bet yra esminis žingsnis, kurį daugelis praleidžia. Jei nesi pats buvęs savanoriu, tu nesuprasi, kodėl žmonės ateina, kodėl išeina ir ko jiems iš tikrųjų reikia.
Ieškok organizacijos, kuri jau turi savanorių programą, ir siūlyk pagalbą koordinatoriui. Stebėk, klausk, daryk net nuobodžius darbus – duomenų bazių tvarkymas, grafikų sudarymas, el. laiškų rašymas. Būtent šiuose „nuobodžiuose” darbuose slypi visa koordinavimo esmė.
Po kelių mėnesių turėsi pakankamai supratimo, kad galėtum prisiimti atsakomybę už mažą savanorių grupę. Ir tada prasidės tikrasis mokymasis – per klaidas, nesusipratimus ir tuos momentus, kai viskas eina ne pagal planą.
Įgūdžiai, kurių CV nerašo, bet be kurių neišgyvensi
Visi kalba apie komunikaciją ir organizacinius gebėjimus. Gerai. Bet yra dalykų, kurie svarbūs, ir apie kuriuos nekalbama:
- Tolerancija neapibrėžtumui. Savanoris gali išeiti. Projektas gali keistis. Finansavimas gali baigtis. Jei tai tau kelia egzistencinę krizę – bus sunku.
- Gebėjimas neimti asmeniškai. Kai savanoris išeina, tai ne apie tave. Dažniausiai.
- Ribų nustatymas. Savanorių koordinatoriai yra vieni iš labiausiai perdegančių NVO sektoriuje, nes jaučia atsakomybę už žmones, kurie jiems nieko neskolingi.
- Humoro jausmas. Rimtai. Be jo – neišgyvensi.
Kai „žingsnis po žingsnio” susiduria su tikrove
Šis straipsnis vadinasi vadovu, bet tiesa ta, kad jokio universalaus vadovo nėra. Kiekviena organizacija, kiekviena savanorių bendruomenė, kiekvienas miestas yra skirtingi. Tai, kas veikia Vilniuje, gali visiškai neveikti Klaipėdoje ar mažame rajono miestelyje.
Geriausia, ką gali padaryti – pradėti. Klysti anksti ir klysti mažai. Kalbėtis su žmonėmis, kurie jau dirba šioje srityje, ir nekopijuoti jų metodų aklai, o suprasti, kodėl jie daro tai, ką daro. Ir galbūt svarbiausia – nepamiršti, kad savanoriai yra žmonės su savo gyvenimais, o ne išteklius, kurį reikia „valdyti”. Kai tai tampa tikru įsitikinimu, o ne frazė iš mokymo medžiagos, koordinatoriaus darbas pradeda turėti prasmę.