Kodėl verta rinktis savanorystę Pietų Amerikoje

Pietų Amerika – tai ne tik egzotiškos paplūdimiai ir Maču Pikču nuotraukos Instagrame. Tai kontinentas, kuris gali visiškai pakeisti jūsų požiūrį į gyvenimą, karjerą ir save patį. Trijų mėnesių savanoriška kelionė čia – tai galimybė ne tik pamatyti pasaulį, bet ir realiai prisidėti prie bendruomenių gerovės, išmokti ispanų ar portugalų kalbos, įgyti darbo patirties, kuri tikrai išsiskirs CV.

Bet štai kur yra pagrindinis dalykas: tokia kelionė reikalauja kruopštaus planavimo. Ne, čia ne ta situacija, kai galite nusipirkti bilietą ir „pažiūrėsim, kas bus”. Trys mėnesiai – tai pakankamai ilgas laikotarpis, kad reikėtų susitvarkyti vizas, draudimus, finansus, rasti patikimas savanorystės organizacijas ir dar daug kitų dalykų. Tačiau nenusiminkite – šis vadovas padės jums žingsnis po žingsnio suplanuoti viską taip, kad kelionė taptų ne stresine patirtimi, o nuostabiu nuotykiu.

Nuo ko pradėti: paraiškos ir organizacijų pasirinkimas

Pirmiausia turite nuspręsti, kokio tipo savanorystė jus domina. Pietų Amerikoje galimybių – daugybė. Galite dirbti su vaikais atokiuose Ekvadoro kaimuose, saugoti vėžlius Brazilijoje, mokyti anglų kalbos Peru, padėti gyvūnų prieglaudose Argentinoje ar dalyvauti ekologiniuose projektuose Kolumbijoje. Kiekviena sritis reikalauja skirtingų įgūdžių ir turi savo specifiką.

Kai žinote, kas jus traukia, laikas ieškoti organizacijų. Čia būkite atsargūs – savanorystės turizmas tapo tikra industrija, ir ne visos organizacijos yra vienodai patikimos. Ieškokite tokių, kurios turi aiškius projektų aprašymus, skaidrias finansines sąlygas ir realius buvusių savanorių atsiliepimus. Geros organizacijos pavyzdžiai: Worldpackers, Workaway, WWOOF (jei domina ekologiniai ūkiai), taip pat vietinės NVO, kurias galite rasti per Idealist.org ar panašias platformas.

Svarbu suprasti skirtumą tarp mokamų ir nemokamų programų. Kai kurios organizacijos ima nemažus mokesčius už „savanorystę” – kartais net 1000-2000 eurų per mėnesį. Ar tai verta? Priklauso. Tokios programos paprastai suteikia daugiau paramos – sutvarko apgyvendinimą, maistą, kartais net vietos kalbos pamokas. Tačiau yra ir nemokamų variantų, kur mainais už 4-5 valandas darbo per dieną gausite lovą ir maistą. Tai ypač populiaru per Workaway ir Worldpackers platformas.

Paraiškos procesas paprastai užtrunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Kai kurios organizacijos reikalauja motyvacinio laiško, CV, kartais net video interviu. Nepulkite rašyti standartinių frazių – papasakokite tikrą istoriją, kodėl jums tai svarbu. Organizacijos vertina nuoširdumą labiau nei tobulą anglų kalbą.

Vizos, leidimai ir biurokratiniai džiunglės

Dabar pereikime prie mažiau romantiškas, bet gyvybiškai svarbios dalies – dokumentų. Gera žinia: daugelis Pietų Amerikos šalių leidžia Lietuvos piliečiams atvykti be vizos turistiniais tikslais. Bloga žinia: „turistiniais tikslais” ne visada reiškia „savanoriauti”.

Kiekviena šalis turi savo taisykles. Peru, Ekvadoras, Kolumbija, Argentina ir Čilė leidžia būti šalyje 90 dienų be vizos. Brazilija taip pat leidžia 90 dienų buvimą, bet čia reikia būti atsargiems – jei planuojate savanoriauti oficialiai, gali prireikti specialios vizos. Bolivija reikalauja vizos iš anksto, o ji kainuoja apie 100 USD.

Štai praktiški patarimai: jei planuojate būti vienoje šalyje visus tris mėnesius, pasitikslinkite su organizacija, ar jie gali padėti su vizos pratęsimu arba savanoriško darbo leidimu. Kai kurios šalys leidžia pratęsti turistinę vizą vietoje. Kitas variantas – „viza run” – išvykti į kaimyninę šalį kelioms dienoms ir grįžti su nauja 90 dienų viza. Tai nėra visiškai legalu, bet plačiai praktikuojama.

Svarbu: jei savanoriaujate per oficialią organizaciją, kuri moka jums atlyginimą (net simbolinį), jums TIKRAI reikės darbo vizos. Bet jei tai tikra savanorystė be jokio atlyginimo, dažniausiai pakanka turistinės vizos. Vis dėlto visada geriau pasitikslinti konkrečios šalies ambasadoje.

Finansinis planavimas: kiek tikrai reikia pinigų

Čia daugelis susimąsto: „Ar man tikrai reikia pinigų, jei savanoriauju?” Atsakymas: taip, ir gana daug. Net jei apgyvendinimas ir maistas yra apmokėti, yra daugybė kitų išlaidų.

Pradėkime nuo skrydžio. Bilietas į Pietų Ameriką ir atgal kainuos 500-1000 eurų, priklausomai nuo sezono ir miesto. Pigiausiai paprastai skristi į Bogotą, Limą ar Buenos Aires. Perkite bilietus bent 3-4 mėnesius iš anksto – taip sutaupysite 200-300 eurų.

Draudimas – tai ne tas dalykas, kuriuo verta taupyti. Trijų mėnesių kelionės draudimas su savanoriška veikla (svarbu, kad būtų įtraukta!) kainuos apie 150-250 eurų. Pasirinkite draudimą, kuris dengia ne tik sveikatos problemas, bet ir nelaimingus atsitikimus, bagažo praradimą ir atsakomybę. Geros draudimo kompanijos: Safety Wing, World Nomads, True Traveller.

Kasdienės išlaidos labai priklauso nuo šalies ir jūsų gyvenimo būdo. Jei apgyvendinimas ir maistas apmokėti, dienai gali pakakti 10-20 eurų – transportui, ryšiui, asmeniniams poreikiams. Bet realistiškai planuokite 30-40 eurų per dieną, nes norėsite keliauti savaitgaliais, paragauti vietos maisto, nusipirkti suvenyrų. Tai reiškia apie 2700-3600 eurų trims mėnesiams.

Nepamirškite rezervo – bent 500-1000 eurų nenumatytiems atvejams. Pasitaiko visko: gali reikėti skubiai grįžti namo, sugesti kompiuteris, susirgti taip, kad draudimas nepadengia visko iš karto.

Kaip sutaupyti? Kai kurios savanorystės programos leidžia dirbti daugiau valandų mainais už pilną išlaikymą. Galite ieškoti projektų, kurie siūlo ne tik maistą ir apgyvendinimą, bet ir nedidelį kišenpinigių. Taip pat apsvarstykite galimybę dirbti nuotoliniu būdu kelis valandas per savaitę – daugelis savanorystės vietų turi neblogą internetą.

Ką susikrauti į kuprinę ir kaip pasirengti

Trys mėnesiai – tai ne savaitgalio išvyka, bet ir ne emigracija. Pagrindinis principas: mažiau yra daugiau. Jūs tikrai nenorite vilktis 20 kg kuprinės per Andų kalnus.

Drabužiai: Pietų Amerikoje klimatas labai įvairus. Tą pačią dieną galite būti karštoje pakrantėje ir šaltose kalnuose. Pasiimkite sluoksnius – lengvus marškinėlius, flisą, neperpučiamą striukę. Vienos šiltos kelnės, vienos trumpos. Dvi poros batų: patogūs sportiniai ir sandalai. Jei planuojate žygius – normalūs žygio batai būtini.

Technika: telefonas, kompiuteris (jei dirbate nuotoliniu būdu), fotoaparatas (jei turite), power bankas, universalus adapteris. Svarbu: Pietų Amerikoje dažnai būna elektros nutrūkimų, tad power bankas tikrai pravers.

Vaistinėlė: pagrindines vaistus nuo galvos skausmo, viduriavimo, alergijos. Repelentą nuo uodų (dengė karštis – rimta problema). Apsaugą nuo saulės. Jei vartojate receptinius vaistus, pasiimkite su atsarga ir turėkite receptą anglų kalba.

Dokumentai: pasas (galiojantis bent 6 mėnesius po grįžimo), tarptautinis vairuotojo pažymėjimas (jei planuojate vairuoti), kelios paso kopijos, draudimo polisas, vakcinacijos sertifikatas. Viską nuskenuokite ir laikykite debesyje.

Kalbant apie vakcinas – geltosios karštligės vakcina rekomenduojama daugelyje Pietų Amerikos regionų, ypač Amazonėje. Taip pat patikrinkite, ar turite aktualias vakcinas nuo hepatito A ir B, šiltinės. Tai tvarkykite bent mėnesį prieš išvykimą.

Pirmosios savaitės: adaptacija ir kultūrinis šokas

Gerai, jūs atskridote, jus pasitiko organizacija, esate apgyvendinti. Dabar prasideda tikrasis iššūkis – adaptacija. Ir čia turiu jums pasakyti tiesą: pirmosios dvi savaitės gali būti sunkios.

Kultūrinis šokas yra realus dalykas. Pietų Amerikoje viskas vyksta kitaip. Žmonės vėluoja (ir tai normalu), planavimas dažnai keičiasi paskutinę minutę, „mañana” (rytoj) gali reikšti bet kada per artimiausią savaitę. Jei esate įpratę prie Šiaurės Europos punktualumo ir efektyvumo, tai gali išvesti iš pusiausvyros.

Kalba – kitas didelis iššūkis. Net jei mokėjote ispanų kalbos mokykloje, vietiniai akcentai ir greitis gali jus pribloškti. Kolumbijoje kalba gana aiškiai, bet Čilėje ar Argentinoje… tai jau kitas lygis. Neišsigąskite – per kelias savaites ausys prisipratins. O kol kas – Google Translate ir kantybė.

Maistas taip pat gali būti iššūkis. Jei esate vegetaras ar veganas, kai kuriose vietose bus sunku. Pietų Amerikoje mėsa – tai pagrindas. Bet didžiuosiuose miestuose ir turistinėse vietose visada rasite alternatyvų. Taip pat būkite atsargūs su gatvės maistu pirmomis savaitėmis – jūsų skrandis turi prisitaikyti prie vietinių bakterijų.

Praktinis patarimas: pirmą savaitę nesiplanuokite per daug. Duokite sau laiko apsižvalgyti, susipažinti su aplinka, rasti artimiausią parduotuvę, banką, vaistinę. Užmegzkite ryšius su kitais savanoriais – jie bus jūsų pagrindinis palaikymo tinklas. Ir nepamirškite palaikyti ryšio su namais, bet ne per daug – turite leisti sau įsitraukti į naują aplinką.

Kasdienybė savanoriaujant: ko tikėtis

Po pirminės adaptacijos įsitrauksite į ritmą. Bet kaip iš tikrųjų atrodo savanorystė Pietų Amerikoje? Tai labai priklauso nuo projekto tipo, bet yra bendri bruožai.

Darbo valandos paprastai būna 4-6 per dieną, 5 dienas per savaitę. Tai gali būti ryto pamaina (7-12 val.) arba popietė (14-18 val.). Savaitgaliai dažniausiai laisvi, nors kai kuriuose projektuose gali būti lankstus grafikas. Darbas gali būti fiziškai sunkus (statyba, žemės ūkis) arba emociškai reiklus (darbas su vaikais, socialinės problemos).

Svarbu suprasti: jūs nesate profesionalas, ir niekas nesitiki, kad tokiu būsite. Bet tikimasi, kad būsite patikimi, punktualūs (pagal vietos standartus) ir nuoširdžiai norite padėti. Kartais jūsų darbas bus rutiniškas – valymas, dažymas, dokumentų tvarkymas. Tai normalu. Ne kiekviena diena bus Instagram’ui tinkama akimirka su vaikais ar egzotiškais gyvūnais.

Santykiai su vietos bendruomene – tai svarbiausia savanorystės dalis. Būkite atviri, mokykitės kalbos, domėkitės kultūra. Bet taip pat žinokite savo ribas – jūs čia laikinai, ir neturėtumėte bandyti „išgelbėti” ar „pakeisti” visko. Jūsų vaidmuo – padėti, mokytis ir keistis patirtimi.

Laisvalaikis – tai jūsų galimybė pažinti šalį. Daugelis savanorių naudoja savaitgalius trumpoms kelionėms į artimiausius miestus ar gamtos objektus. Tai puiki proga keliauti pigiau – galite dalintis transporto išlaidomis su kitais savanoriais, nakvoti pigiai ar net nemokamai per Couchsurfing.

Iššūkiai ir kaip su jais susidoroti

Būkime sąžiningi: ne viskas bus rožėmis klotas. Trys mėnesiai užsienyje, ypač savanoriaujant, atneš iššūkių. Geriau būti pasiruošusiam.

Vienatvė ir ilgesys namų – tai paliečia beveik visus, paprastai apie antrą mėnesį. Pradinis entuziazmas išblėsta, kasdienybė tampa rutina, ir staiga labai norisi namo maisto, draugų, savo lovos. Tai normalu. Kaip su tuo kovoti? Palaikykite reguliarų ryšį su artimaisiais, bet ne per daug. Raskite pomėgį vietoje – jogą, šokius, kalbų mainus. Leiskite sau vieną „liūdesio dieną” per mėnesį, kai galite apgailėti save, o paskui grįžkite į veiklą.

Konfliktai su kitais savanoriais ar organizatoriais – tai neišvengiama, kai skirtingų kultūrų žmonės gyvena ir dirba kartu. Jei kyla problemų, spręskite jas iš karto ir tiesiogiai, bet mandagiai. Pietų Amerikos kultūroje tiesumas vertinamas, bet agresyvumas – ne.

Sveikatos problemos – viduriavimas, peršalimas, įdrėskimai. Turėkite gerą vaistinėlę ir žinokite, kur yra artimiausias gydytojas. Jei kas nors rimta – nedvejodami kreipkitės į draudimo kompaniją. Dėl to ir mokėjote už draudimą.

Pinigų trūkumas – jei neplanavote gerai, pinigai gali baigtis greičiau nei tikėjotės. Stebėkite savo išlaidas, naudokite programėles kaip Splitwise, jei dalinate išlaidas su kitais. Apsvarstykite galimybę užsidirbti truputį nuotoliniu būdu.

Noras palikti anksčiau – kartais suprantate, kad projektas ne jums, arba aplinkybės pasikeičia. Tai normalu. Bet prieš priimant sprendimą, duokite sau bent dvi savaites pagalvoti. Jei vis tiek norite išvykti, kalbėkite su organizatoriais sąžiningai. Dažniausiai jie supras, nors gali būti nusivylę.

Grįžimas namo ir ką su tuo daryti toliau

Trys mėnesiai prabėgo, laikas grįžti. Bet čia prasideda dar vienas, dažnai netikėtas iššūkis – atvirkštinis kultūrinis šokas. Taip, grįžimas namo gali būti sunkesnis nei išvykimas.

Pirmą savaitę po grįžimo viskas atrodys keista. Parduotuvės per didelės, žmonės per šalti, viskas per brangu. Draugai ir šeima norės išgirsti apie kelionę, bet po penkių minučių pereina prie savo kasdienių temų. Jūs jaučiatės pasikeitęs, bet aplinka – ta pati. Tai frustruoja.

Duokite sau laiko. Nesitikėkite, kad iš karto integruositės atgal į seną gyvenimą. Rašykite dienoraštį, tvarkykite nuotraukas, dalinkitės istorijomis socialiniuose tinkluose (bet ne per daug – niekas nenori matyti 500 nuotraukų iš karto). Palaikykite ryšį su žmonėmis, kuriuos sutikote Pietų Amerikoje – jie vieninteliai tikrai supras, ką išgyvenote.

Dabar svarbiausia – ką daryti su šia patirtimi? Pirma, atnaujinkite CV. Trijų mėnesių savanorystė užsienyje – tai rimta patirtis, kuri rodo iniciatyvą, adaptyvumą, kultūrinį sąmoningumą. Aprašykite konkrečius dalykus, ką darėte, kokių įgūdžių įgijote, kokius rezultatus pasiekėte.

Jei mokėjotės kalbos, gaukite sertifikatą. DELE ispanų kalbai, Celpe-Bras portugalų kalbai. Tai pridės svorio jūsų CV.

Apsvarstykite, kaip ši patirtis gali paveikti jūsų karjerą. Galbūt supratote, kad norite dirbti tarptautinėse organizacijose? Ar socialiniame sektoriuje? Ar turizmo industrijoje? Daugelis žmonių po tokios kelionės keičia karjeros kryptį, ir tai visiškai normalu.

Jei įsimylėjote Pietų Ameriką (o tai nutinka dažnai), pradėkite planuoti grįžimą. Galbūt ilgesniam laikui, galbūt darbui, galbūt studijoms. Pasaulis dabar atrodo mažesnis ir prieinamesnis, ir tai geriausias šios kelionės rezultatas.

Nepaisant to, ar grįšite į Pietų Ameriką, ar ne, šie trys mėnesiai bus su jumis visą gyvenimą. Jūs įgijote ne tik patirties ir įgūdžių, bet ir naują perspektyvą, draugų iš viso pasaulio, istorijų, kurias pasakosite vaikaičiams. Tai investicija į save, kuri duoda dividendus visą gyvenimą. Tad jei vis dar svarstote – tiesiog darykite. Suplanuokite, pasiruoškite ir važiuokite. Pietų Amerika laukia, ir ji tikrai jūsų nepavils.