Kodėl savanoriška veikla bendruomenėje dažnai nepasiteisina lūkesčių

Daugelis žmonių, pradėdami organizuoti savanorišką veiklą, susiduria su tuo pačiu paradoksu: entuziazmo ir gerų ketinimų yra daugiau nei pakankamai, bet rezultatai lieka kuklūs arba visai nepasirodo. Matau tai vykstant įvairiose bendruomenėse – nuo mažų kaimų iki didmiesčių rajonų. Problema paprastai slypi ne žmonių stokoje ar nenoru padėti, o būtent organizavimo principų nesupratime.

Savanoriška veikla skiriasi nuo apmokamo darbo vienu esminiu dalyku: žmonės ateina ne dėl pinigų, o dėl prasmės. Tai reiškia, kad jų motyvacija yra vienu metu ir stipresnė, ir trapesnė. Stipresnė, nes gali paskatinti žmones dirbti intensyviau nei už atlyginimą. Trapesnė, nes išnyksta akimirksniu, kai žmonės pradeda jausti, kad jų laikas švaistomas, jų indėlis nematomas arba organizacija veikia chaotiškai.

Dažniausiai bendruomenės savanoriškos iniciatyvos žlunga dėl kelių tipinių klaidų. Pirma, organizatoriai pervertina žmonių laisvo laiko kiekį ir pasiryžimą. Antra, nepakankamai aiškiai apibrėžia tikslus ir lūkesčius. Trečia, nesukuria sistemų, kurios leistų veiklai tęstis net ir tada, kai pradinis entuziazmas šiek tiek aprimo. Ketvirta, ignoruoja tai, kad skirtingi žmonės gali prisidėti skirtingais būdais ir skirtingu intensyvumu.

Nuo idėjos iki realaus plano: kaip pradėti neklysti

Kai galvoje gimsta idėja organizuoti savanorišką veiklą, pirmasis instinktas būna – iš karto pradėti kviesti žmones ir daryti. Tačiau būtent šis skubėjimas dažniausiai sukelia vėlesnes problemas. Geriau praleisti papildomą savaitę ar dvi planavimui nei vėliau mėnesius bandyti taisyti chaosą.

Pradėkite nuo labai konkretaus klausimo: kokią vieną problemą bandote spręsti? Ne „pagerinti bendruomenės gyvenimą” ar „padėti vargstantiems”, o tikrai specifinę problemą. Pavyzdžiui: „Mūsų rajone yra 15 vienišų senolių, kurie negali patys nusipirkti maisto” arba „Vietinėje mokykloje nėra kam tvarkyti apleisto žaidimų aikštelės”. Kuo konkretesnė problema, tuo lengviau bus suformuluoti sprendimą ir pamatuoti rezultatus.

Toliau reikia atsakyti į klausimą, ar tikrai reikia kurti naują iniciatyvą. Galbūt jau egzistuoja organizacija ar grupė, kuri sprendžia panašią problemą? Galbūt galite prisijungti prie jų arba bendradarbiauti? Naujos iniciatyvos kūrimas reikalauja daug daugiau energijos nei įsitraukimas į jau veikiančią struktūrą. Kartais ego gali stumti kurti „savo” projektą, nors bendruomenei būtų naudingiau sustiprinti tai, kas jau veikia.

Jei vis dėlto nusprendžiate pradėti kažką naujo, sudarykite pradinį planą, kuris atsakytų į šiuos klausimus: Kas konkrečiai bus daroma? Kada ir kaip dažnai? Kiek žmonių tam reikės? Kokių resursų (pinigų, įrangos, patalpų) prireiks? Kas bus atsakingas už koordinavimą? Kaip žinosime, kad sekasi? Šie klausimai gali atrodyti per daug formalūs, bet tikrovėje jie padeda išvengti situacijos, kai susirinkę žmonės stovi ir klausia: „Na, ir ką dabar darysim?”

Savanorių paieška ir įtraukimas: už kvietimo socialiniuose tinkluose ribų

Daugelis organizatorių mano, kad savanorių paieška reiškia paskelbti skelbimą Facebook’e ir laukti, kol žmonės užsiregistruos. Realybėje tai veikia tik labai ribotai ir dažniausiai pritraukia arba jau aktyvius bendruomenės narius, arba žmones, kurie greitai išsijungia.

Efektyvesnė strategija – tiesioginis, asmeninis kvietimas. Pagalvokite, kurie konkretūs žmonės jūsų bendruomenėje galėtų būti suinteresuoti šia veikla, ir kreipkitės į juos individualiai. Tai gali būti žmonės, kurie anksčiau reiškė susirūpinimą panašiomis temomis, kurie turi atitinkamų įgūdžių, arba kurie tiesiog atrodo kaip žmonės, norintys prisidėti. Asmeninis kvietimas veikia daug geriau nei bendras skelbimas, nes žmonės jaučiasi vertinami ir matomi.

Svarbu suprasti, kad žmonės turi skirtingus įsipareigojimo lygius. Kai kurie gali skirti 10 valandų per savaitę, kiti – tik valandą per mėnesį. Vietoj to, kad reikalautumėte vienodo įsipareigojimo iš visų, sukurkite skirtingo intensyvumo vaidmenis. Pavyzdžiui, galite turėti:

– Pagrindinę komandą (2-3 žmonės), kurie koordinuoja viską ir skiria daugiausia laiko
– Aktyvius savanorius (5-10 žmonių), kurie reguliariai dalyvauja veiklose
– Epizodinio įsitraukimo savanorius (20-30 žmonių), kurie padeda, kai gali
– Rėmėjus (neribotai), kurie neatvyksta fiziškai, bet galbūt prisideda finansiškai ar dalijasi informacija

Tokia struktūra leidžia žmonėms prisidėti pagal savo galimybes ir mažina kaltės jausmą, kai kas nors negali dalyvauti kiekvieną kartą.

Pirmojo susitikimo svarba: kaip neprarasti žmonių iš karto

Pirmasis susitikimas ar pirmoji savanoriška veikla yra kritiškai svarbūs. Tai momentas, kai žmonės nusprendžia, ar tai yra jiems, ar ne. Deja, dažnai matau, kaip organizatoriai švaisto šią galimybę.

Blogas pirmasis susitikimas atrodo taip: žmonės susirenka, niekas tiksliai nežino, kas turėtų vykti, praleista valanda diskusijoms, kurios niekur neveda, žmonės išsiskirsto neaiškūs, ką toliau daryti. Geras pirmasis susitikimas turi visiškai kitą struktūrą.

Pradėkite punktualiai – tai rodo pagarbą žmonių laikui. Pirmąsias 5-10 minučių skirkite pasisveikinimui ir trumpam prisistatymui – leiskite kiekvienam pasakyti vardą ir vieną sakinį, kodėl atėjo. Tai sukuria bendrumo jausmą ir padeda žmonėms pajusti, kad yra dalis kažko didesnio.

Toliau – 10-15 minučių aiškiai paaiškinkite problemą, kurią sprendžiate, ir bendrą viziją. Bet ne per ilgai – žmonės atėjo daryti, ne klausytis paskaitų. Po to – 15-20 minučių diskusijai: kokios idėjos, kokie iššūkiai, ką žmonės mano. Čia svarbu aktyviai moderuoti, kad diskusija nenutoltų nuo temos.

Paskui – ir tai pats svarbiausias dalykas – konkrečių veiksmų planavimas. Kas bus daroma artimiausiu metu? Kas už ką atsakingas? Kada kitas susitikimas? Užrašykite viską matomoje vietoje arba pasidalinkite užrašais iš karto po susitikimo. Žmonės turi išeiti žinodami, kas bus toliau, o ne su miglotu jausmu, kad „buvo smagu pasikalbėti”.

Jei įmanoma, į pirmąjį susitikimą įtraukite bent kažkokią praktinę veiklą, net jei simbolinę. Pavyzdžiui, jei organizuojate parko valymą, galite po susitikimo 20 minučių pavalgyti bent mažą plotelį. Tai leidžia žmonėms pajusti greitą rezultatą ir stiprina įsipareigojimą.

Kasdienio organizavimo mechanika: sistemos, kurios veikia

Po sėkmingo starto prasideda kasdienybė, ir čia daugelis iniciatyvų pradeda byrėti. Entuziazmas natūraliai mažėja, žmonės užsiima kitais dalykais, komunikacija tampa chaotiška. Kad to išvengtumėte, reikia sukurti paprastas, bet veiksmingus organizavimo mechanizmus.

Komunikacija yra pirmasis dalykas, kurį reikia sutvarkyti. Pasirinkite vieną pagrindinį komunikacijos kanalą – paprastai tai būna WhatsApp arba Telegram grupė – ir naudokite jį nuosekliai. Bet atsargiai: grupės gali greitai virsti triukšmu, jei nėra taisyklių. Nustatykite paprastas normas: kas tinka grupėje (svarbūs pranešimai, klausimai, susijęs su veikla), o kas ne (asmeniniai pokalbiai, nesusiję dalykai).

Reguliarumas yra antrasis raktas. Žmonės lengviau įsitraukia, kai veikla vyksta nuspėjamai. Geriau organizuoti kažką kas antrą šeštadienį 10 val. nei „kartą per mėnesį, kai susitarsime”. Reguliarumas leidžia žmonėms planuoti ir sukuria įprotį. Net jei kartais dalyvauja mažiau žmonių, reguliarumas išlaiko iniciatyvą gyvą.

Užduočių paskirstymas turi būti aiškus ir konkretus. Vietoj „Jonai, gal galėtum pasirūpinti įrankiais?” sakykite „Jonai, ar gali iki penktadienio 18 val. užsakyti 5 grėblius iš X parduotuvės ir atvežti juos šeštadienio rytą?” Konkretumas eliminuoja nesusipratimus ir padidina tikimybę, kad užduotis bus įvykdyta.

Dokumentavimas gali atrodyti kaip nereikalingas formalizmas, bet jis labai padeda. Turėkite bent paprastą Excel lentelę arba Google Docs dokumentą, kur užrašote: kas buvo padaryta, kada, kas dalyvavo, kokie buvo rezultatai, kokie iššūkiai. Tai padeda sekti pažangą, mokytis iš klaidų ir parodo žmonėms, kad jų indėlis yra vertinamas ir įamžinamas.

Motyvacijos palaikymas: kodėl žmonės lieka arba išeina

Savanorių motyvacija nėra pastovi – ji svyruoja priklausomai nuo daugelio veiksnių. Geri organizatoriai tai supranta ir aktyviai dirba, kad motyvacija išliktų aukšta.

Pripažinimas yra vienas svarbiausių veiksnių. Žmonės nori žinoti, kad jų darbas pastebimas ir vertinamas. Tai nereiškia, kad reikia nuolat girti ar dalinti diplomus, bet paprasti gestai padeda daug. Po kiekvienos veiklos padėkokite žmonėms asmeniškai. Kartais pasidalinkite nuotraukomis ar trumpu aprašymu socialiniuose tinkluose, pažymėdami dalyvius (su jų sutikimu). Kartą per kelis mėnesius galite surengti neoficialų susibūrimą – kavą, pietus ar paprastą pikniką – kur tiesiog pabūnate kartu be darbo darbotvarkės.

Matomas rezultatas yra kitas esminis motyvatorius. Žmonės nori matyti, kad jų pastangos duoda vaisių. Todėl svarbu reguliariai komunikuoti pažangą. Jei valote parką, padarykite nuotraukas prieš ir po. Jei renkate lėšas, parodykite, kiek jau surinkta. Jei padėdate seneliams, pasidalinkite jų padėkomis (su sutikimu). Šie mažyčiai dalykai primena žmonėms, kodėl jie čia yra.

Bendruomenės jausmas dažnai tampa stipresniu motyvatoriumi nei pati veikla. Žmonės lieka ne tik todėl, kad nori padėti, bet ir todėl, kad jiems patinka būti su kitais savanoriais. Todėl skirkite laiko socialinei daliai – pokalbių prieš ar po veiklos, bendrų pietų, kartais tiesiog pašaipų ir juoko. Kai žmonės užsimezga draugystes per savanorišką veiklą, jų įsipareigojimas tampa daug stipresnis.

Tačiau būkite pasirengę ir tam, kad žmonės išeis. Tai normalu ir neišvengiama. Gyvenimo aplinkybės keičiasi, prioritetai keičiasi. Kai kas nors nusprendžia išeiti, nepriimkite to asmeniškai. Padėkokite už jų indėlį ir palikite duris atvirais – galbūt jie grįš vėliau. Geriau turėti 5 motyvuotus savanorius nei 15 išsekusių ir nenorinčių būti čia.

Iššūkiai ir konfliktai: ką daryti, kai viskas eina ne pagal planą

Kiekviena savanoriška iniciatyva anksčiau ar vėliau susiduria su problemomis. Gali būti konfliktai tarp savanorių, nesutarimai dėl veiklos krypties, išorinio kritikos, finansinių sunkumų ar tiesiog nuovargio. Kaip į tai reaguojate, lemia, ar iniciatyva išgyvens.

Konfliktai tarp savanorių dažniausiai kyla dėl nesusikalbėjimo ar skirtingų lūkesčių. Kai pastebite įtampą, neignoruokite jos tikėdamiesi, kad išsispręs savaime. Paprastai tik pablogėja. Vietoj to, kalbėkite apie problemą atvirai, bet konstruktyviai. Jei du žmonės nesutaria, pakvieskite juos kartu išsiaiškinti, ko kiekvienas nori ir tikisi. Dažnai paaiškėja, kad nesutarimas kilo iš nesusipratimo, ne iš fundamentalių skirtumų.

Kai veikla nepasiekia laukiamų rezultatų, gali kilti nusivylimas ir noras viską mesti. Čia svarbu atskirti laikinus nesėkmes nuo fundamentalių problemų. Jei vienas renginys nepavyko, tai dar nereiškia, kad visa iniciatyva yra nesėkminga. Analizuokite, kas nutiko, ko galima pasimokyti, ir bandykite kitaip. Bet jei matote, kad problema yra sistemine – pavyzdžiui, sprendžiate ne tą problemą arba pasirinkote netinkamą metodą – būkite pasirengę keisti kursą.

Išorinis kritika ar abejingumas gali būti demotyvuojantis. Galbūt vietinė valdžia ignoruoja jūsų pastangas, galbūt kiti bendruomenės nariai kritikuoja, galbūt žiniasklaida nerodo susidomėjimo. Tai gali skaudėti, ypač kai dedame daug pastangų. Bet prisiminkite, kad darote tai ne dėl pripažinimo, o dėl konkrečios problemos sprendimo. Jei jūsų veikla duoda realių rezultatų, pripažinimas anksčiau ar vėliau ateis. O jei ne – rezultatai patys savaime yra apdovanojimas.

Finansiniai iššūkiai yra dar viena dažna problema. Daugelis savanoriškų iniciatyvų pradeda be jokio biudžeto, o paskui susiduria su tuo, kad reikia pinigų įrangai, transportui, patalpoms. Čia galimi keli keliai: ieškoti mažų dotacijų iš savivaldybės ar fondų, organizuoti lėšų rinkimo renginius, prašyti vietinių verslų paramos arba tiesiog dirbti su tuo, ką turite. Svarbu nuo pat pradžių būti skaidriems dėl finansų – jei renkate pinigus, aiškiai komunikuokite, kam jie naudojami.

Augimas ir plėtra: kada ir kaip žengti toliau

Jei jūsų iniciatyva veikia gerai ir matote galimybių daugiau nuveikti, gali kilti pagunda greitai plėstis. Bet plėtra turi būti apgalvota, ne impulsyvi.

Prieš plečiantis, įsitikinkite, kad esama veikla yra stabili ir tvari. Ar turite patikimą pagrindinę komandą? Ar procesai veikia sklandžiai? Ar žmonės yra patenkinti? Jei atsakymas į bet kurį iš šių klausimų yra „ne visai”, geriau pirma sustiprinkite pagrindus nei bandykite pridėti naujų dalykų.

Plėtra gali reikšti skirtingus dalykus: daugiau savanorių, dažnesnes veiklas, naujas veiklos sritis, partnerystes su kitomis organizacijomis, formalizavimą į oficialią organizaciją. Kiekvienas iš šių kelių turi savo privalumų ir iššūkių.

Daugiau savanorių reiškia daugiau galimybių, bet ir daugiau koordinavimo darbo. Prieš aktyviai kviesdami naujus žmones, paruoškite jiems vietą – aiškius vaidmenis, įvadą, kaip viskas veikia, ir būdus, kaip jie gali prisidėti.

Formalizavimas į oficialią organizaciją (pvz., asociaciją ar labdaros fondą) atveria duris finansavimui ir partneriams, bet taip pat prideda biurokratijos ir atsakomybės. Tai verta daryti, kai iniciatyva yra pakankamai didelė ir stabili, kad pateisintų papildomą administracinę naštą.

Partnerystės su kitomis organizacijomis – savivaldybe, mokyklomis, verslu, kitomis NVO – gali padauginti jūsų poveikį. Bet partnerystės reikalauja laiko ir derybų įgūdžių. Pradėkite nuo mažų bendradarbiavimų ir palaipsniui statykite santykius.

Kai savanoriškumas tampa gyvenimo būdu: kaip išlaikyti pusiausvyrą ir išvengti perdegimo

Viena didžiausių grėsmių ilgalaikiam savanoriškos veiklos tvarumui yra organizatorių ir aktyvių savanorių perdegimas. Kai labai rūpi, lengva įsisukti ir pradėti skirti vis daugiau laiko, kol savanoriška veikla pradeda dominuoti gyvenimą.

Perdegimas savanoriškoje veikloje yra klastingas, nes jaučiame kaltę dėl to, kad norime sumažinti tempą. Galvojame: „Kaip galiu atsitraukti, kai yra tiek daug darbo? Kas tai darys, jei ne aš?” Bet tiesa ta, kad perdegęs žmogus nepadeda niekam. Geriau dirbti tvariai ir ilgalaikiai nei intensyviai ir trumpai.

Nustatykite sau aiškias ribas. Pavyzdžiui: „Savanoriškai veiklai skirsiu ne daugiau kaip 5 valandas per savaitę” arba „Netikrinsiu savanorių grupės žinučių po 21 val.” Šios ribos nėra egoizmas – jos yra būtinybė, kad galėtumėte tęsti.

Delegavimas yra esminis įgūdis. Daugelis organizatorių jaučia, kad turi viską daryti patys, nes „niekas kitas nepadarys taip gerai”. Bet tai ne tik išsekina jus, bet ir atima galimybę kitiems augti ir prisiimti atsakomybę. Mokykitės pasitikėti kitais ir leisti jiems daryti dalykus savo būdu, net jei tai ne visai taip, kaip jūs darytumėte.

Švenčiant mažus laimėjimus padeda palaikyti perspektyvą ir džiaugsmą. Savanoriška veikla gali tapti našta, jei nuolat fokusuojamės į tai, kas dar nepadaryta, vietoj to, kas jau pasiekta. Kartais sustokite ir pasidžiaukite tuo, ką nuveikėte – net jei tai atrodo maža bendrame kontekste.

Prisiminkite, kodėl pradėjote. Kai jaučiate nuovargį ar nusivylimą, grįžkite prie pradinės motyvacijos. Kodėl jums tai rūpėjo? Kokią problemą norėjote spręsti? Kartais tas prisiminimai atgaivina energiją.

Ir galiausiai – būkite pasirengę perduoti estafetę. Jokia iniciatyva neturėtų priklausyti nuo vieno žmogaus. Jei jaučiate, kad laikas atsitraukti ar sumažinti įsitraukimą, tai normalu ir sveika. Gera iniciatyva išgyvena be savo įkūrėjo, nes yra sukurtos sistemos ir įtraukti kiti žmonės.

Savanoriška veikla bendruomenėje yra vienas gražiausių būdų prisidėti prie pokyčių, kuriuos norime matyti pasaulyje. Bet kad ji būtų efektyvi ir tvari, reikia daugiau nei gerų ketinimų – reikia apgalvotos organizacijos, aiškios komunikacijos, žmonių motyvacijos supratimo ir gebėjimo prisitaikyti. Pradėkite mažai, būkite konkretūs, kurkite sistemas, vertinkite žmones ir neužmirškite pasirūpinti savimi. Tada jūsų savanoriška veikla gali tapti ne tik naudinga bendruomenei, bet ir praturtinanti patirtimi visiems dalyvaujantiems.