Savanorystė – ne tik geras darbas kitiems
Daugelis žmonių į savanorystę žiūri kaip į kažką, ką darai dėl kitų. Aukoji savo laiką, energiją, kartais ir pinigus – ir viskas tarsi teka viena kryptimi. Bet tie, kurie bent kartą rimtai įsitraukė į savanorišką veiklą, žino, kad grįžta gerokai daugiau, nei išeina.
Tai nėra motyvacinis šūkis. Tai tiesiog tai, ką pastebi žmonės, kai pradeda dirbti savanoriais – neretai visiškai atsitiktinai, be didelių planų ar lūkesčių.
Realios istorijos, kurios nelabai panašios į reklamą
Viena mergina iš Kauno pasakojo, kad į savanorystę atėjo po skyrybų. Tiesiog reikėjo kažko, kas užimtų mintis. Pradėjo dirbti su vaikais iš socialiai pažeidžiamų šeimų – ir po kelių mėnesių suprato, kad pirmą kartą per ilgą laiką ryte kelia iš lovos ne todėl, kad reikia, o todėl, kad nori.
Kitas pavyzdys – vyras, dirbęs IT srityje, kuris savanoriavo aplinkosaugos organizacijoje. Jis tikėjosi tiesiog pasodinti kelis medžius ir jausti gerą sąžinę. Vietoj to rado žmonių, su kuriais iki šiol draugauja, ir sugebėjimą kalbėti viešai – ko anksčiau bijojo kaip ugnies.
Šios istorijos nėra išskirtinės. Jos gana tipinės – tik žmonės apie jas retai kalba garsiai, nes atrodo per daug „jausminga”.
Ko savanorystė iš tikrųjų moko
Pirma ir svarbiausia – ji moko toleruoti nepatogumą. Savanoriaudamas dažnai atsiduri situacijose, kurių neplanajai: reikia priimti sprendimus be pakankamai informacijos, dirbti su žmonėmis, kurie mąsto visiškai kitaip, arba tiesiog sėdėti su kuo nors, kam sunku, ir neturėti jokio sprendimo.
Antra – savanorystė greitai parodo, kas tau iš tikrųjų svarbu. Kai dirbi be atlygio, motyvacija turi ateiti iš kažkur kitur. Ir tas „kažkur kitur” daug pasako apie tave patį.
Trečia – ir tai daugeliui netikėta – ji lavina profesinius įgūdžius. Projektų valdymas, komunikacija, krizių sprendimas, lyderystė. Daugelis savanorių vėliau prisipažįsta, kad savanoriaudami išmoko daugiau nei per metus darbe.
Kaip pradėti, jei dar nesi
Čia nereikia didelių žingsnių. Keletas praktinių dalykų:
- Pasirink temą, kuri tau bent kiek rūpi. Gyvūnai, vaikai, aplinka, seni žmonės, kultūra – sritys skirtingos, ir viena iš jų greičiausiai rezonuoja labiau nei kitos. Pradėk nuo ten.
- Nerask dingsčių dėl laiko. Daugelis organizacijų ieško žmonių, galinčių skirti vos kelias valandas per mėnesį. Tai ne pilnas etatas.
- Susisiek tiesiogiai. Lietuvoje veikia tokios platformos kaip Savanoriai.lt arba Maisto bankas, bet galima tiesiog parašyti organizacijai, kuri patinka, ir paklausti, ar reikia pagalbos.
- Nelauk tobulo momento. Jis neateis. Pradėk su tuo, kas yra dabar.
Tai, kas lieka po visko
Savanorystė keičia žmones ne per didžiuosius gestus ar herojiškas akimirkas. Ji keičia per kasdienius mažus kontaktus – per pokalbį su žmogumi, kurio pasaulis labai skiriasi nuo tavo, per momentą, kai supranti, kad kažkas pavyko dėl tavęs, per tylų pasitenkinimą, kuris nėra susijęs nei su pinigais, nei su karjera.
Galbūt tai skamba per gražiai. Bet žmonės, kurie savanoriauja ilgiau nei metus, beveik visi sako tą patį: jie neįsivaizduoja gyvenimo be to. Ne todėl, kad yra ypatingai altruistiški. Tiesiog todėl, kad tai veikia – ir jiems patiems.