Kaip tapti savanoriu krizių metu: 7 praktiniai žingsniai, kurie tikrai veikia
Kodėl krizė – ne laikas laukti
Kai įvyksta potvynis, karas ar epidemija, pirmasis instinktas daugeliui – stebėti naujienas ir jaustis bejėgiais. Bet kiekvienoje didelėje krizėje savanoriai sudaro stuburo kaulą – jie veža maistą, registruoja žmones, teikia emocinę pagalbą, verčia dokumentus. Problema ta, kad nemaža dalis norinčių padėti tiesiog nežino, nuo ko pradėti. Ir dėl to nepadeda.
Štai septyni žingsniai, kurie iš tikrųjų veikia – ne teoriškai, o praktiškai.
1. Pirmiausia įvertink save, ne situaciją
Prieš registruojantis į bet kokią organizaciją, verta sąžiningai atsakyti į kelis klausimus: kiek laiko gali skirti, ar turi konkrečių įgūdžių (medicina, psichologija, logistika, kalbos), ar gali fiziškai dirbti lauke, ar tau reikia specialaus mokymo. Krizių metu labai reikia konkrečių žmonių, o ne „bet kaip padėsiančių”. Tai nėra cinizmas – tai efektyvumas.
2. Susirask patikimą organizaciją
Lietuvoje veikia Raudonasis Kryžius, Caritas, Maisto bankas, Jaunimo savanorių centras ir daugybė mažesnių iniciatyvų. Krizės metu atsiranda ir naujų, spontaniškų grupių – dažnai „Facebook” ar „Telegram” kanalų pagrindu. Jos kartais veikia greičiau, bet koordinacija būna silpnesnė. Geriausia – rinktis organizaciją, kuri jau turi patirties ir aiškią struktūrą.
3. Registruokis oficialiai, net jei atrodo biurokratiška
Daugelis žmonių nori tiesiog „nuvažiuoti ir padėti”. Suprantama, bet chaotiška pagalba dažnai sukuria daugiau problemų. Oficiali registracija leidžia organizatoriams žinoti, kiek žmonių turi, kokius įgūdžius, kada jie laisvi. Be to, registruoti savanoriai paprastai gauna draudimą ir aiškias instrukcijas.
4. Išmok klausyti koordinatorių
Tai skamba paprastai, bet krizių metu vienas iš dažniausių sunkumų – savanoriai, kurie „žino geriau”. Koordinatoriai mato visą vaizdą, tu – tik savo dalį. Jei kažkas atrodo nelogiška, klausk – bet vykdyk tai, kas nurodyta, kol negausi aiškesnio atsakymo.
5. Pasirūpink savimi kaip dalimi darbo
Savanoriai perdega. Ypač krizių metu, kai emocinis krūvis yra didžiulis. Miegas, maistas, pertraukos – tai ne silpnumas, o būtinybė. Organizacijos, kurios to nesupranta, ilgainiui netenka žmonių. Jei pats jauti, kad artėji prie ribos – sakyk. Tai normalu.
6. Turėk konkrečią funkciją, ne bendrą norą padėti
„Galiu padėti bet kuo” – tai sunkiausias savanorio tipas koordinatoriui. Kur kas geriau pasakyti: „Galiu vairuoti, turiu sunkvežimio teises” arba „Kalbu ukrainietiškai ir galiu versti”. Kuo konkretesnis esi, tuo greičiau būsi panaudotas efektyviai.
7. Pasiruošk ilgalaikiam įsitraukimui
Krizės retai baigiasi per savaitę. Pirmomis dienomis savanorių dažnai būna per daug, po mėnesio – per mažai. Jei gali, planuok ne tik akimirksninę pagalbą, bet ir ilgesnį įsitraukimą – bent kelis mėnesius. Tai kur kas vertingiau nei vienkartinis apsilankymas.
Pagalba, kuri pasiekia tikslą
Savanorystė krizių metu nėra herojiškas gestas – tai organizuotas, kartais nuobodus, kartais emociškai sunkus darbas. Bet būtent jis išlaiko sistemas veikiančias tada, kai valstybiniai mechanizmai stringa. Žmonės, kurie žino savo vietą, klausosi koordinatorių ir rūpinasi savimi, padaro nepalyginamai daugiau nei tie, kurie atvyksta su entuziazmu ir išvyksta po dviejų dienų. Jei tikrai nori padėti – pradėk nuo pirmojo žingsnio šiandien, o ne tada, kai krizė jau bus pasibaigusi.
