Kodėl tai ne taip sudėtinga, kaip atrodo
Daugelis žmonių galvoja, kad redaktoriaus darbas – tai kažkas tolimo, rezervuoto tiems, kurie studijavo žurnalistiką arba bent jau turi kokį nors oficialų patvirtinimą. Savanorių naujienų portaluose situacija kitokia. Čia svarbiau noras ir gebėjimas mokytis nei diplomas.
Žinoma, tam tikrų dalykų reikia iš pat pradžių – bent bazinio rašytinio lietuvių kalbos jausmo ir sugebėjimo atskirti, kas yra naujiena, o kas – tiesiog kažkieno nuomonė apie naujieną. Bet tai ateina su praktika greičiau, nei žmogus tikisi.
Pirmieji žingsniai
Pradėti reikia nuo konkretaus portalo pasirinkimo. Lietuvoje veikia keletas bendruomeninių ar pilietinių žiniasklaidos iniciatyvų, kurios nuolat ieško savanorių. Verta paieškoti socialiniuose tinkluose arba tiesiog parašyti tiems portalams, kuriuos pats skaitai.
Kai randi tinkamą vietą, pirmasis realus žingsnis – pradėti ne nuo redagavimo, o nuo rašymo. Dauguma portalų savanoriams siūlo pirmiausia pabandyti patiems parašyti kelis tekstus. Tai logiška – sunku redaguoti kitų darbus, jei pats nesi bandęs to paties proceso.
Po kelių tekstų paprastai tampa aišku, ar tau tai tinka. Kai kurie žmonės supranta, kad jiems labiau patinka rašyti nei redaguoti. Ir tai visiškai gerai – abu vaidmenys reikalingi.
Ką iš tikrųjų daro redaktorius
Redaktoriaus darbas savanorių portale retai atrodo taip, kaip filmuose. Nėra didelių redakcijų susirinkimų ir dramatiškai laikrodžiui tiksinčių spaudos terminų. Dažniausiai tai – žinutės per „Slack” ar „Telegram”, klausimai tipo „ar šis sakinys skamba natūraliai” ir kartais nelengvas pokalbis su autoriumi, kurio tekstą reikia gerokai pertvarkyti.
Techniškai redaktorius tikrina faktus, lygina šaltinius, tvarko struktūrą ir užtikrina, kad tekstas būtų suprantamas žmogui, kuris apie temą nieko nežino. Tai reikalauja kantrybės ir gebėjimo žiūrėti į tekstą iš šono.
Vienas praktinis patarimas: išmok naudotis bent keliais faktų tikrinimo įrankiais. „Delfi”, „15min” archyvai, oficialūs institucijų puslapiai – tai minimumas. Kai kurių portalų redaktoriai naudoja ir tarptautinius šaltinius, bet tai ateina vėliau.
Kai klaidos neišvengiamos
Kiekvienas redaktorius kažkada praleis klaidą. Tai ne katastrofa, bet svarbu žinoti, kaip elgtis. Geriausia – pripažinti greitai ir ištaisyti. Savanorių portalai paprastai yra atlaidūs pradedantiesiems, jei žmogus elgiasi sąžiningai ir mokosi iš situacijos.
Blogiau būna, kai klaida slepiama arba ignoruojama. Mažose redakcijose tai greitai pastebima, o pasitikėjimas – vienas svarbiausių dalykų tokioje aplinkoje.
Kai pradžia tampa rutina
Po kelių mėnesių reguliaraus darbo dauguma savanorių redaktorių pastebi, kad procesas tampa natūralesnis. Tekstai skaitomi greičiau, klaidos matomos iš karto, o bendravimas su autoriais tampa mažiau nepatogus.
Tai nėra karjera, kuri duos finansinės naudos – bent jau ne iš karto ir ne savanorystės kontekste. Bet tai tikras praktinis patyrimas, kuris vėliau gali atverti duris į mokamas žiniasklaidos pozicijas. Ir, galbūt svarbiau, tai būdas prisidėti prie to, kad viešojoje erdvėje atsirastų daugiau kokybiško turinio. O to, reikia pripažinti, niekada nebūna per daug.