Savanorystė – ne tik geras jausmas, bet ir darbas
Lietuvoje savanorystė vis dar dažnai suvokiama kaip kažkas tarp hobio ir geradarybės – ateini, padedi, išeini su šiltu jausmu širdyje. Bet realybė sudėtingesnė. Savanorystė reikalauja laiko, įsipareigojimo ir, svarbiausia, sąmoningo pasirinkimo. Tad prieš skubant registruotis į pirmą pasitaikiusią organizaciją, verta sustoti ir pagalvoti, ko iš tikrųjų nori ir ką gali duoti.
Kur ieškoti galimybių ir ko tikėtis
Pagrindinė platforma Lietuvoje – Savanoriai.lt. Teoriškai ten turėtų būti sutelkta dauguma aktyvių organizacijų, ieškančių pagalbos. Praktiškai – skelbimų kokybė labai nevienoda. Vieni projektai aiškiai aprašyti, kiti atrodo kaip palikti ir pamiršti. Vis dėlto tai geras atspirties taškas.
Be to, verta žiūrėti tiesiai į organizacijų svetaines. Maisto bankas, Raudonasis Kryžius, Caritas, gyvūnų prieglaudos, aplinkosaugos iniciatyvos – visos jos nuolat ieško žmonių. Kai kurios, kaip „Baltosios pirštinės”, turi labai konkrečius ir trumpalaikius projektus, kas tinka tiems, kurie nenori ilgalaikių įsipareigojimų.
Europos savanorių korpusas – atskira tema. Jei nori išvykti į užsienį ir ten savanoriauti ilgiau nei kelias savaites, tai reali galimybė su finansavimu. Bet biurokratija čia rimta, o atranka užtrunka.
Kur dažnai suklysta pradedantieji
Didžiausia klaida – pasirinkti organizaciją pagal pavadinimą ar logotipą, o ne pagal tai, ką ji iš tikrųjų daro. Lietuvoje veikia dešimtys NVO, kurių veikla ant popieriaus atrodo puikiai, bet realybėje savanoriai ten tiesiog sėdi ir laukia, kol kas nors jiems pasakys, ką daryti. Tai nėra nei organizacijos, nei savanoris kaltė – tiesiog blogai suorganizuotas procesas.
Taip pat dažna problema – pervertinti savo galimybes. Žmogus užsirašo į tris skirtingas organizacijas, pirmą mėnesį dega entuziazmu, o po dviejų – išnyksta. Organizacijos tai jaučia ir dėl to kartais skeptiškai žiūri į naujus savanorius. Geriau pradėti nuo vieno konkretaus įsipareigojimo ir jo laikytis.
Pirmieji žingsniai be romantizavimo
Pradėti paprasta: eini į Savanoriai.lt arba tiesiai į organizacijos puslapį, užpildai formą, sulaukia atsakymo. Kai kuriais atvejais procesas greitas – per savaitę jau gali būti pirmame renginyje. Kitais – laukimas užsitęsia, niekas neskambina, reikia priminti apie save. Tai normalu ir nereiškia, kad tavęs nenori.
Jei nesi tikras, kur pradėti, galima tiesiog pasirinkti artimą geografiškai organizaciją – gyvūnų prieglaudą, vietinę bendruomenę ar mokyklą. Fizinis artumas padeda išlaikyti ryšį ir nepasiduoti tinginystei.
Tad ar verta?
Savanorystė Lietuvoje turi potencialą, bet sistema dar nesubrendusi. Organizacijos ne visada žino, kaip dirbti su savanoriais, o savanoriai ne visada žino, ko tikėtis. Tai sukuria trintį, kuri atbaido daugiau žmonių, nei turėtų. Vis dėlto – jei ateini su realistiniais lūkesčiais, konkrečiu laiko kiekiu ir noru iš tikrųjų dirbti, o ne tik „prisidėti”, savanorystė gali būti vienas prasmingesnių dalykų, kuriuos padarysi. Tik nesitikėk, kad viskas bus tobulai suorganizuota – dažniausiai teks pačiam pasistengti, kad tas geras darbas apskritai įvyktų.